Popiežiaus velykinis palaiminimas „Urbi et orbi“

Velykų sekmadienio vidudienį popiežius Pranciškus pasirodė Šv. Petro bazilikos centriniame balkone ir suteikė Velykų palaiminimą Romai ir visam pasauliui – „Urbi et orbi“. Popiežiaus velykinę žinią perskaitė ceremonmeisteris arkivyskupas Diego Ravelli. Pabaigoje, nusiledęs į aikštę, pasodintas į papamobilį popiežius ilgai važinėjo po aikštę, sveikino piligrimus.
Kristus prisikėlė, aleliuja!
Broliai ir seserys, linksmų Velykų!
Šiandien Bažnyčioje pagaliau skamba aleliuja, aidi iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį, Dievo tauta visame pasaulyje gieda su džiaugsmo ašaromis akyse.
Iš tuščio kapo Jeruzalėje mus pasiekia stulbinantis skelbimas: Jėzaus, Nukryžiuotojo, ten nėra, jis prisikėlė (plg. Lk 24, 6). Jo nėra kape. Jis yra gyvas!
Meilė nugalėjo neapykantą. Šviesa nugalėjo tamsą. Tiesa nugalėjo melą. Atleidimas nugalėjo kerštą. Blogis neišnyko iš mūsų istorijos, išliks joje iki galo, bet jis nebeturi valdžios, nebeturi galios tiems, kurie priima šios dienos malonę.
Seserys ir broliai, ypač jūs, kurie kenčiate skausmą ir sielvartą, jūsų tylus šauksmas buvo išgirstas, jūsų ašaros buvo surinktos, nė viena nepražuvo! Jėzaus kančioje ir mirtyje Dievas prisiėmė ant savęs visą pasaulio blogį ir savo begaliniu gailestingumu jį nugalėjo: Jis išrovė velnišką puikybę, nuodijančią žmogaus širdį ir visur sėjančią smurtą bei sugedimą. Dievo Avinėlis nugalėjo! Todėl šiandien mes šaukiame: „Kristus, mano viltis, prisikėlė!“ (Velykų sekvencija).
Taip, Jėzaus prisikėlimas yra vilties pagrindas: nuo šio įvykio viltis nebėra iliuzija. Ne. Dėl nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus viltis neapgauna! Spes non confundit! (plg. Rom 5, 5). Ši viltis ne lengva, bet reikli; ne abejinga, bet skatinanti atsakomybę.
Tie, kurie pasitiki Dievu, savo silpnas rankas sudeda į jo didžią ir stiprią ranką, jo pakelti leidžiasi į kelionę: kartu su prisikėlusiu Jėzumi jie tampa vilties piligrimais, Meilės pergalės, Gyvybės nuginkluojančios galios liudytojais.
Kristus prisikėlė! Šiame skelbime glūdi visa mūsų egzistencijos, kuri sukurta ne mirčiai, bet gyvenimui, prasmė. Velykos yra gyvenimo šventė! Dievas mus sukūrė gyvenimui ir nori, kad žmonija prisikeltų! Jo akyse kiekviena gyvybė yra brangi – ir motinos įsčiose esančio vaiko, ir pagyvenusio ar sergančio žmogaus, kurie vis dažniau laikomi niekam nereikalingais.
Kiek gyvybių kasdien nusineša įvairiose pasaulio šalyse vykstantys karai! Kiek smurto matome netgi šeimose, prieš moteris ar vaikus! Kiek paniekos silpniausiems, atstumtiesiems, migrantams!
Šią dieną norėčiau, kad susigrąžintume viltį ir pasitikėjimą kitais, net ir tais, kurie nėra mums artimi arba kurie atvyksta iš tolimų kraštų, kur papročiai, gyvenimo būdas, idėjos, tradicijos kitokie, negu pas mus. Juk mes visi esame Dievo vaikai!
Norėčiau, kad susigrąžintume viltį, jog taika yra įmanoma. Iš Šventojo Kapo, Prisikėlimo bazilikos, kur šiemet Velykas tą pačią dieną šventė katalikai ir ortodoksai, tegul taikos šviesa pasklinda po visą Šventąją Žemę ir visą pasaulį. Esu artimas kenčiantiems Palestinos ir Izraelio krikščionims, taip pat visiems Izraelio ir Palestinos gyventojams. Man kelia susirūpinimą ir visame pasaulyje vis labiau plintantis antisemitizmas. Esu artimas žmonėms ir ypač krikščionių bendruomenei Gazos ruože, kur baisus konfliktas ir toliau sėja mirtį ir griovimą bei sukelia dramatišką ir netoleruotinai sunkią humanitarinę padėtį. Kreipiuosi į kariaujančias puses: nutraukite ugnį, paleiskite įkaitus ir suteikite pagalbą badaujantiems ir taikios ateities trokštantiems žmonėms!
Melskimės už Libano ir Sirijos krikščionių bendruomenes, kurios, pastarajai šaliai išgyvenant sudėtingą istorijos etapą, trokšta stabilumo ir nori dalyvauti savo valstybių ateities kūrime. Raginu visą Bažnyčią rodyti dėmesį Artimųjų Rytų krikščionims ir už juos melstis.
Galvoju ir apie Jemeno gyventojus, dėl karo išgyvenančius vieną didžiausių humanitarinių krizių pasaulyje, ir raginu visus konstruktyviu dialogu ieškoti sprendimų.
Tegul Prisikėlęs Kristus išlieja velykinę taikos dovaną kenčiančiai Ukrainai ir padrąsina visus toliau dėti pastangas siekiant teisingos ir tvarios taikos.
Šią šventės dieną atsimename Pietų Kaukazą ir meldžiamės, kad kuo greičiau būtų pasirašytas ir įgyvendintas galutinis taikos susitarimas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, kuris leistų pasiekti taip trokštamą susitaikymą regione.
Tegul Velykų šviesa įkvepia santarvės ketinimus Vakarų Balkanuose ir padeda politiniams veikėjams stengtis vengti įtampos ir krizių eskalavimo, o regiono partneriams – atsisakyti pavojingų ir destabilizuojančių veiksmų.
Prisikėlęs Kristus, mūsų viltis, tesuteikia taiką ir paguodą Afrikos šalims, kenčiančiomis dėl smurto ir konfliktų, ypač Kongo Demokratinei Respublikai, Sudanui ir Pietų Sudanui, ir tepalaiko tuos, kurie kenčia nuo įtampos Sahelio, Afrikos Kyšulio ir Didžiųjų ežerų regionuose, taip pat krikščionis, kurie daug kur negali laisvai išpažinti savo tikėjimo.
Taika neįmanoma, jei nėra religinės laisvės, minties ir žodžio laisvės, jei negerbiama kitų nuomonė.
Taika neįmanoma be tikro nusiginklavimo. Kiekvienos valstybės pareiga rūpintis savo gynyba negali virsti visuotinėmis ginklavimosi varžybomis. Velykų šviesa teskatina griauti barjerus, kurie didina nesantaiką ir turi politinių bei ekonominių pasekmių. Teskatina ji mus rūpintis vieni kitais, didinti solidarumą ir siekti kiekvieno žmogaus visapusiško vystymosi.
Padėkime Mianmaro gyventojams, kurie jau daug metų kenčiantys dėl ginkluoto konflikto, dabar turi kovoti ir su pražūtingo žemės drebėjimo Sagainge, nusinešusio tūkstančius žmonių gyvybių ir sukėlusio kančias daugeliui žmonių, ypač našlaičių ir pagyvenusiųjų, padariniais. Melskimės už žuvusiuosius ir jų artimuosius, už savanorius, su pasiaukojimu teikiančius pagalbą. Paskelbtos paliaubos yra vilties ženklas visam Mianmarui.
Kreipiuosi į viso pasaulio politikus ragindamas nepasiduoti baimės logikai, kuri verčia užsidaryti, bet stengtis visais turimais ištekliais padėti vargstantiems, kovoti su badu ir imtis vystymąsi skatinančių iniciatyvų. Tai yra taikos ginklai, kurie kuria ateitį, o ne sėja mirtį.
Žmoniškumas visada tebūna mūsų kasdienių veiksmų kertinis akmuo. Matydami žiaurius konfliktus, per kuriuos nukenčia beginkliai civiliai gyventojai, apšaudomos mokyklos, ligoninės ir humanitarinės pagalbos darbuotojai, visada atsiminkime, kad nuo tų smūgių nukenčia ne šiaip taikiniai, bet žmonės, turintys sielą ir orumą.
Šiais Jubiliejaus metais Velykos tegul tampa proga išlaisvinti karo belaisvius ir politinius kalinius.
Brangieji broliai ir seserys,
per Viešpaties Prisikėlimą „mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas“ (Velykų sekvencija). Viešpats mums įkvepia tikrumą, kad ir mes esame pašaukti dalyvauti gyvenime, kuris neturi pabaigos ir kuriame nesigirdės ginklų žvangesio ir mirties aido. Patikėkime save Tam, kuris vienintelis gali visa padaryti nauja (plg. Apr 21, 5)!
Visiems džiugių Velykų!