Kas yra škaplierius ir ką švenčiame per Škaplierinę?
Šaltinis: www.bernardinai.lt
Rita Bagdonaitė
Škaplierinė – taip dažniausiai Lietuvoje žinoma liepos 16-ąją minima liturginė šventė. Šiaurės Lietuvoje sako: Škaplierna. Ten garsūs Škapliernos atlaidai. O Bažnyčios liturginiame kalendoriuje įrašyta: Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija – ir tik skliausteliuose: Škaplierinė.
Kas yra ta šventė tokiu keistu pavadinimu, kuriame nėra nė užuominos į Karmelio kalną ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją? Ko gero, net daugelis tų, kurie suvažiuoja į Škaplierinės atlaidus, paprašyti paaiškinti, kas tai yra, nesugebėtų atsakyti.
Karmelio kalnas – tiesioginė užuomina į Karmelitų ordiną. Šio vienuolinio ordino pradininkai yra pranašo Elijo dvasingumo įkvėpti atsiskyrėliai krikščionys, kurie XII amžiuje, Kryžiaus žygių laikais, glaudėsi ant Palestinoje esančio Karmelio kalno. Jų dvasinis tėvas yra pranašas Elijas, o globėja tapo Motina Marija, gyvenusi Nazarete, netoli Karmelio kalno.
1202–1209 m. Jeruzalės lotynų patriarchas Albertas Avogadro parašė Karmelitų ordinui regulą, o 1247 m. popiežius Inocentas IV ją patvirtino. Pasibaigus kryžiaus žygiams ir žlugus Palestinoje krikščionių valstybei, vienuoliai persikėlė į Europą.
Taigi, jau šiek tiek sužinojome, kad ši liturginė šventė tiesiogiai susijusi su Karmelitų ordinu ir jo globėja Švč. Mergele Marija – belieka išsiaiškinti, kas yra Škaplierinė.
XIII a. karmelitai jau buvo oficialus religinis ordinas su vyriškąja ir moteriškąja atšakomis. Karmelitų ordino istorija pasakoja, kad 1251 m. Anglijos karmelitų vienuolis Simonas Stokas, būdamas ordino generolas, maldoje šaukėsi Mergelės Marijos pagalbos tuo metu sunkumus išgyvenančiam savo ordinui. Jam apsireiškė Mergelė Marija ir įteikė škaplierių – rudos spalvos gelumbės drabužį, krūtinės pločio ilgą juostą su iškirpte galvai, kuris dengia nugarą ir priekį. Legenda sako, kad Marija, įteikdama Simonui Stokui šį drabužį, sakė, jog duoda jį jam ir visiems karmelitams kaip ypatingą jos malonės ženklą su pažadu, kad kas mirs apsivilkęs šiuo drabužiu, tas nekentės amžinosios ugnies, kad šis drabužis yra Išganymo ženklas, apsauga pavojuose, taikos ir sandoros laidas.
Pats žodis „škaplierius“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio scapula – „mentė“; scapularium – „pečių apdangalas“.
Iš pradžių škaplierius buvo nešiojamas kaip darbinis karmelitų drabužis, apsaugantis tuniką. Simboliškai jis buvo tapatinamas su Kristaus nešamu kryžiumi.
Laikui bėgant praktinė škaplieriaus dėvėjimo prasmė nunyko ir įgavo simbolinę. Karmelitai škaplierių ėmė laikyti savo atsidavimo Marijai simboliu, pasitikėjimo jos motiniška globa išraiška, taip pat troškimo būti panašiems į ją, jos atsidavimo Kristui ir visiems žmonėms ženklu. Nors patikimų dokumentų nėra, Bažnyčia palaimino Simonui Stokui įvykusį apsireiškimą.
Privilegium sabbatinum – Šeštadienio privilegija
1322 metais popiežiui Jonui XXII apsireiškė Mergelė Marija ir pažadėjo ateisianti pas škaplierių dėvėjusius mirusiuosius pirmąjį šeštadienį po jų mirties ir išvaduosianti iš skaistyklos kančių. Popiežius paskelbė Privilegium sabbatinum (Šeštadienio privilegijos) bulę, kurioje patvirtino patirtą apreiškimą. Susiformavo tradicija, kad šeštadienis yra diena, kurią Bažnyčia paskiria Marijai.
Daugelis popiežių, šventųjų ir teologų aiškino, kad šis pažadas reiškia, jog tas, kuris pamaldžiai dėvi škaplierių, mirties valandą iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos gaus ištvermės malonę išlikti malonės būsenos, arba gailesčio malonę. Tai reiškia, kad Dievo Motina, kaip malonių teikėja, padės mums mirti malonės būsenos, be sunkios nuodėmės, arba mirti po tikros atgailos.
Škaplierus ir marijiniai vienuoliniai ordinai
Škaplierius yra išorinis marijinio pamaldumo, kuris remiasi pasišventimu Švenčiausiajai Mergelei Marijai, ženklas. Jis yra ne vien Karmelitų ordino vienuolinio drabužių dalis – jį dėvi ir kitų pamaldumą Švč. Mergelei Marijai puoselėjančių, jos globai pasišventusių ordinų vienuoliai: dominikonai, pranciškonai, augustinijonai, cistersai, kartūzai…
Škaplierius yra Marijos motiniškos meilės ir globos bei jos kvietimo gyventi šventai ir be nuodėmės ženklas. Škaplieriaus dėvėjimas yra meilės atsakas Švenčiausiajai Mergelei Marijai už jos dovanojamą globą ir gailestingumą. Tuo parodoma, kad stengiamasi gyventi pagal jos pavyzdį, jos malonėje, po jos apsauginiu apsiaustu.
Motinos apsaugą Biblijoje simbolizuoja apsiaustas arba audeklas. Švenčiausioji Mergelė Marija, gimus Jėzui, suvysto jį savo apsiaustu. Taip pat Motina Marija rūpinasi ir Kristaus kūnu – Bažnyčia. Apsigaubimas jos apsiaustu yra motiniškos apsaugos ir globos ženklas. Švenčiausioji Mergelė Marija uždengia mūsų dvasinį nuogumą.
Škaplierius tampa pasišventimo ir priklausymo Mergelei Marijai simboliu, pripažįstant jos kaip Motinos misiją ir atsiduodant jai, leidžiantis būti jos vedamiems, mokomiems ir formuojamiems jos širdyje.
Vienuolinis škaplierius dar vadinamas didžiuoju, nes išlaikė pirminę savo formą, yra abito dalis.
Kiekvienas ordinas, vienuolija turi savo istorijas, Mergelės Marijos apsireiškimus su konkrečiai jiems duotais pažadais. Iš to kilo atskirų vienuolinių ordinų pamaldumo Švč. Mergelei Marijai dvasingumas ir jo praktikos. Ilgainiui jos paplito ir tarp pasauliečių visoje Bažnyčioje.
Mažasis, arba pamaldumo, škaplierius
Karmelitų, Pranciškonų, Dominikonų, Augustinijonų ordinų dvasingumu gyvena ne vien vienuoliai, bet ir pasauliečiai. Ilgainiui atsirado mažoji škaplieriaus forma, skirta pasauliečiams. Dabar tokie škaplieriai gaminami iš dviejų mažų medžiagos kvadratėlių, sujungtų virvelėmis. Ant vieno audinio gabalėlio būna pavaizduota Karmelio kalno Dievo Motina, ant kito – Jėzaus Širdis arba Karmelitų ordino herbas.
Škaplierius yra sakramentalija. Įprasta škaplierių gauti Pirmosios Komunijos dieną – jis pašventinimas ir uždedamas ant kaklo kaip Mergelės Marijos globos ženklas.