Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1-9)
JUK KRISTUS PRISIKĖLĖ!
Mons. A. Grušas
Šiemet Velykos atrodo dar sunkiau suvokiamos, nei ankstesniais metais. Pasaulyje dar nesibaigė netikrumas ir rūpestis dėl pandemijos ir jos pasekmių socialinėje, ekonominėje srityse, darbovietėse, šeimose, religiniame gyvenime ir žmonių psichologijoje. Vis dėlto esame raginami ugdyti savyje viltį, domėtis gyvenimu, galvoti apie ateitį, kad visa tai, ką pakėlėme ir iškentėme, būtų mūsų turtu ateities darbams.
Kelionėje į Velykas žmonijos gyvenimą sudrumstė karas: siaubinga ir absurdiška tikrovė, kai griaunami miestai ir žudomi žmonės, kai tenka skaitytis su milijonų mūsų brolių ir seserų kančia, matant senelius ir vaikus, kurie neteko visko ir privalo gelbėtis, rinkdamiesi pabėgėlių dalią. Karas, kuris nežinia kada baigsis ir tarsi siaubingas pavojus kyla virš visos žmonijos… Natūralu, kad nebesuprantame, kaip turime išgyventi Velykas…
Velykos – tai pats Jėzus Kristus, Viešpats, Dievo Sūnus, atėjęs į žemę, prisiėmęs negarbingą mirtį. Jis yra Nekaltasis, nešęs savyje bei prikalęs prie kryžiaus savo asmenyje visą siaubingą žmonijos blogį ir nuodėmes. Velykų žinia yra tai, jog Jėzus nepasiliko ant kryžiaus ir neliko mirusiųjų pasaulyje: Viešpats Kristus prisikėlė ir gyvena amžinai dangaus garbėje bei realiai būdamas pasaulyje. Jis yra mūsų žmogiškume, šalia kiekvieno iš mūsų, mūsų šeimose ir mūsų tautose. Kristus prisikėlė ir nugalėjo blogį tam, kad ir mes sugebėtume įveikti blogį. Prisikeldamas Kristus sunaikino mirtį ir suteikė mums jėgų įveikti visas šių dienų mirtis bei kurti naują gyvenimą. Mes esame raginami visa širdimi įtikėti, kad Prisikėlusysis yra ta galybė, kuri leidžia nugalėti karus, vienas kitam daromą blogį, nebekartoti nuodėmių, griaunančių mūsų asmenybę. Prisikėlęs Kristus yra gyvenimas, malonė, viltis ir džiaugsmas, kuriuo mus nori apdovanoti dangaus Tėvas.
Kristaus prisikėlimas yra džiaugsmas: mūsų džiaugsmas, pasaulio džiaugsmas. Taip bent jau turi būti! Matome, kad pasaulis yra pasidalijęs, tautos kovoja tarpusavyje, žmonės kariauja, religijos yra pasidalijusios. Prisikėlimas visuomet kalba apie visus sujungiančią taiką. Velykos tikrąja žodžio prasme reiškia „perėjimą“: Viešpats pereina per mūsų tarpą, paliudydamas, kad nori gyventi su mumis ir dėl mūsų. Mes, tikintieji, suvokiame, jog visiems privalome liudyti šią žinią savo tikra ir autentiška kelione į amžinybę, patvirtindami, kad prisimename Viešpaties buvimą su mumis ir stengiamės būti Jo ženklu visiems sutiktiesiems.
Tokia ir turi būti mūsų Velykų žinia: liudyti savo tikėjimą į Kristų, išlaikant giedrą ir garbingą požiūrį į kasdienybę. Mes priešpastatome pasaulyje matomam blogiui savo atsakingumą ir įsijungimą į bendruomenės reikalus. Reikia stengtis, kad meilė vargstantiems ir ligoniams, sugebėjimas dalytis su stokojančiais taptų mums priimtinu būdu realizuoti savo krikščioniškąjį pašaukimą. Tada ateina ir supratimas, jog iš tiesų gera būti tikinčiais, kurti gėrį, mylėti, būti kartu. Tai laimė ir malonė, kurią savo asmenyje paliudijo pats mūsų Viešpats, tą ankstų Velykų rytą prisikėlęs iš mirties. Su Juo ir mes žengiame, tikėdami, jog Jo malonė padės įveikti ir visą blogį. Juk Viešpats prisikėlė!…
www.vaticannews.va